Kirmėlės

Kirmėlės yra parazitinės kirmėlės, kurių gyvybinė veikla vyksta žmogaus organizme. Jo pasekmė – helmintozė. Tai ūmi lėtinio pobūdžio liga, dėl kurios susilpnėja imunitetas, pažeidžiami vidaus organai, sutrinka jų funkcijos, išsekimas. Diagnostikos metodai apima išmatų analizę, siekiant nustatyti kirminų kiaušinėlių buvimą, kraujo kultūrą ir skreplių analizę naudojant mikroskopą. Norint įvertinti kirminų daromą žalą vidaus organams, naudojamas ultragarsas, MRT, rentgeno tyrimas. Terapija parenkama atsižvelgiant į parazito tipą.

Liga, kurią sukelia parazitai – helmintozė

Helmintozė yra infekcija, kurią sukelia kirminai. Tai labai dažna – randama daugumoje šalių, tačiau didžioji dauguma atvejų fiksuojama šilto klimato ir didelės drėgmės regionuose.

Rizika susirgti egzistuoja bet kuriame amžiuje, tačiau dažniausiai serga vaikai nuo penkerių iki penkiolikos metų. Šiuo laikotarpiu imuninė sistema dar tik formuojasi, o skrandžio sulčių rūgštingumas mažesnis nei suaugusiųjų, todėl parazitų naikinimas nėra toks efektyvus. Nuo kirminų pažeidžiami įvairūs organai, o pagrindinė jų buveinė yra žarnynas.

Parazitų prasiskverbimo keliai yra gleivinės ir oda. Lervos ar kiaušinėliai gali patekti į organizmą kartu su suvartojamu maistu. Subrendę kiaušinėliai virškinimo trakte gauna optimalias sąlygas vystytis, todėl iš jų atsiranda lervos, kurios prasiskverbia per žarnyno gleivinę į kraują, o vėliau su kraujotaka gali laisvai praeiti per visus organus.

Didžiausią žalą patiria kepenys, inkstai, tulžies pūslė, širdis, bronchai ir plaučiai. Kai organizmas bando atsikratyti kirminų kosėdamas ir atsikosėdamas skrepliais, jos gali užsilikti seilėse, o nurijus atsidurti atgal į žarnyną. Ten vyksta tolesnis jų vystymasis, o po 75 dienų atsiranda subrendęs individas.

Vidutinis laikas nuo patekimo į organizmą iki pilnaverčio kirmino susidarymo svyruoja nuo 60 iki 90 dienų. Šis laikas sutampa su ankstyva žarnyno ligos stadija. Vėlyvoje stadijoje suaugę asmenys aktyviai vystosi ir dauginasi visame kūne. Jų gyvenamoji vieta – žarnynas, kur dedasi kiaušinėliai, kurie iš jos pasišalina tuštinimosi metu.

Kirminų atsiradimo priežastys

Lengviausias būdas parazitams patekti yra per maistą ir vandenį, kuriame yra kiaušinėlių, arba kontaktuojant su išmatomis užterštoje dirvoje. Kirmėlės gali užsikrėsti nuo užsikrėtusio žmogaus sveikam žmogui per bendrus namų apyvokos daiktus, drabužius, indus ir kt.

Rizikoje yra žmonės, kurie nepaiso paprasčiausių higienos taisyklių: neplauna rankų, nedezinfekuoja daržovių, netinkamai termiškai apdoroja gyvulių mėsą ir žuvį.

Į pastabą!

Parazitų kiaušinėliai gali būti nešiojami ant letenų ir naminių gyvūnėlių kailio grįžus iš pasivaikščiojimo gatve. Todėl turėtumėte rūpintis savo augintiniais, reguliariai vesti juos tyrimams pas veterinarą ir nepamiršti vartoti vaistus nuo kirmėlių.

Kirminų rūšys

Atsižvelgiant į aplinkos sąlygas, kuriose egzistuoja helmintai, įprasta išskirti tris grupes.

1. Helmintai– gyvena dirvožemyje, jiems vystytis nereikia gyvo organizmo.
2. Biohelmintai– jų vystymuisi ir dauginimuisi reikalingi bent du organizmai.
3. Susisiekite su helmintais.Jie gali pereiti iš savininko į naują objektą (tarp žmonių) per kontaktą ir kasdienį gyvenimą.

Mokslininkai nustatė apie keturis šimtus helmintozės sukėlėjų, tačiau žmogaus organizme gali gyventi tik šios rūšys:

1. Nematodai.Tai apvaliosios kirmėlės ir pinworms. Jie atsiranda dažniausiai.
2. Cestodes.Tai galvijų ir kiaulienos kaspinuočiai, echinokokai.
3. Trematodai (trematodai).Šiai grupei priskiriami kepenų ir kačių čiurliai. Jie tampa fascioliazės ir klonorchiazės priežastimi.
4. Spygliuočiai:Milžiniškas akantocefalanas provokuoja akantocefalozę.

Pagal parazitavimo vietą kirminai skirstomi į žarninius ir nežarnynus. Antrajai grupei priskiriamos tos rūšys, kurios savo gyvybines funkcijas atlieka kituose organuose, pavyzdžiui, kepenyse ar inkstuose.

Helmintozės simptomai

Simptomai yra labai platūs ir skiriasi priklausomai nuo paveikto organo, parazitų tipo ir jų skaičiaus. Taip pat didelę įtaką turi žmogaus amžius ir pradinė visų sistemų bei organų būklė, imunitetas. Ūminė ligos fazė trunka nuo 14 iki 60 dienų, o lėtinė gali trukti ilgiau nei metus.

Ūminei stadijai būdingi apsinuodijimo ir alerginių apraiškų požymiai:

• silpnumas;
• šaltkrėtis;
• karščiavimas;
• odos bėrimai, dažnai niežtintys;
• kosulys be skreplių;
• apsunkintas kvėpavimas;
• pilvo skausmas;
• pilvo pūtimas.

Bruksizmas – dantų griežimas – taip pat gali rodyti, kad organizme yra parazitinių kirmėlių. Dažniausiai tai pasireiškia sapne. Gali atsirasti išangės dirginimas ir išorinių lytinių organų infekcija.

Lėtinėje stadijoje pastebimi simptomai, susiję su visais organais. Ypač ryškios apraiškos yra virškinimo trakto veiklos sutrikimai, pasireiškiantys sistemos sutrikimais.

Tie, kurie užsikrėtę parazitais, patiria:

• skausmas apatinėje pilvo dalyje;
• sumažėjęs apetitas;
• pykinimas;
• dažnas raugėjimas;
• maisto alergijos, kurios anksčiau nebuvo pastebėtos, atsiradimas;
• svorio metimas;
• nestabilios išmatos – vidurių užkietėjimas kaitaliojasi su viduriavimu.

Jei kirmėlės yra lokalizuotos kepenyse ir tulžies pūslėje, tai šiuose organuose susidaro cistos, atsiranda gretutinės ligos – obstrukcinė gelta ir hepatitas. Apvaliosios kirmėlės sukelia bronchitą, širdies nepakankamumą, miokarditą (širdies raumeninio audinio gleivinės uždegimas).

Kai centrinę nervų sistemą pažeidžia helmintai, žmogus susierzina, pablogėja dėmesys, darbingumas, sutrinka miegas.

Helmintozė pažeidžia imuninę sistemą – organizmas tampa imlesnis ligoms, dažniau pasireiškia grybelinės odos ligos, kariesas, sunkėja alerginės apraiškos.

Helmintozės komplikacijos

Laiku negydant helmintozės, gali būti rimtai pažeisti vidaus organai, gali sutrikti normali jų veikla, pablogėti bendra žmogaus savijauta.

Lervų gyvybinę veiklą lydi jų išskyros. Didelės koncentracijos sukelia intoksikaciją, alergines reakcijas, bėrimus, prasideda bronchinė astma.

Savo mitybai ir vystymuisi helmintai iš žmogaus kūno paima maistines medžiagas ir vitaminus. Tai ypač pavojinga vaikui, nes didėja vystymosi atsilikimo rizika. Jei užsikrečiama nuo kirmėlių ir viščiukų, tada yra didelė anemijos išsivystymo tikimybė – šios rūšies kirmėlės sugeria kraują. Dėl helmintozės susilpnėjęs imunitetas dažnai sukelia peršalimą ir kitas ligas.

Svarbu!

Helmintinė infekcija neigiamai veikia vakcinos apsaugos efektyvumą.

Esant dideliam parazitų skaičiui, galimas disbakteriozės susidarymas, dalinis ar visiškas žarnyno spindžio užsikimšimas, tulžies latakų užsikimšimas. Tai gali sukelti apendikso ir tulžies pūslės uždegimą.

Kirmėlių diagnozė

Atsiradus nerimą keliantiems simptomams, reikalingas kelių specialistų apžiūra, įskaitant gastroenterologą, infekcinių ligų specialistą ir kt. Palpuojant bus jaučiamas kepenų, blužnies ir limfmazgių padidėjimas. Standartinis kraujo tyrimas padės patvirtinti kirminų buvimą – jei jų bus, padidės leukocitų ir eozinofilų skaičius, padidės eritrocitų nusėdimas.

Teisingą diagnozę galima nustatyti praėjus trims mėnesiams nuo užsikrėtimo momento, kai lervos suauga.

Tam bus naudingi laboratoriniai metodai:

• grandymas iš išangės, siekiant patikrinti, ar nėra kirmėlių kiaušinėlių;
• išmatų analizė dėl helminto kiaušinėlių buvimo;
• koprograma (išsami išmatų analizė virškinamojo trakto funkcionavimo kokybei įvertinti).

Biomedžiaga gali būti šlapimas, išmatos, skrepliai, odos gabalas arba dvylikapirštės žarnos turinys.

Vidaus organų būklei nustatyti naudojami instrumentiniai diagnostikos metodai, kurie apima:

• plaučių rentgeno tyrimas;
• Kepenų ultragarsas;
• vidaus organų kompiuterinė tomografija;
• kolonoskopija (žarnyno zondavimas naudojant kamerą);
• gastroskopija ir ezofagoskopija (virškinamojo trakto tyrimas naudojant endoskopą).

Gali būti labai sunku tiksliai nustatyti kirminų buvimą, nes šių parazitų kiaušinėlių dėjimas yra nereguliarus. Juos galima rasti tik suaugus. Kraujo antikūnai gaminasi tik pirmas 60 dienų, vėliau jie išnyksta iš kraujotakos, kaupiasi žarnyno sienelėse. Tikslios diagnozės nustatymą apsunkina ir plačios klinikinės apraiškos, todėl gydymą galima skirti tik esant netiesioginiams požymiams.

Helmintozės gydymo metodai

Gydant helmintozę, dažniausiai skiriami antihelmintiniai vaistai. Vaistų tipas ir gydymo trukmė priklauso nuo esamų simptomų ir parazito tipo. Dažnai skiriami antinematodiniai, anticestodaliniai ir išplėstinio veikimo vaistai.

Simptomai, susiję su kvėpavimo sistemos sutrikimais, palengvėja vartojant gliukokortikosteroidus, antihistamininius ir antispazminius vaistus. Siekiant normalizuoti žarnyno būklę ir jo mikroflorą, skiriami prebiotikai. Virškinimo trakto veiklai normalizuoti – fermentų agentai. Chirurginiu būdu šalinamos įvairios cistos tipo ataugos.

Po 14 dienų ir dar vieno mėnesio (kai gydymas baigtas) tris kartus reikia pakartotinai ištirti, ar išmatose nėra parazitų kiaušinėlių. Pacientai, kurių imunitetas susilpnėjęs arba kuriems gresia pavojus, turėtų būti periodiškai tikrinami dėl kirminų.

Nuoroda

Nustačius ligą vienam ar keliems šeimos nariams, gydytis reikia visiems, kuriems pasireiškia netiesioginiai požymiai.

Prevencinės priemonės nuo kirminų

Norėdami išvengti kirminų atsiradimo organizme, turite laikytis paprastų priemonių.

1. Būtinai nusiplaukite rankas pavalgę, nuėję į tualetą, būdami lauke ar žaisdami su gyvūnais.
2. Norėdami turėti stiprią imuninę sistemą, laikykitės sveikos gyvensenos taisyklių.
3. Atlikite privalomą mėsos ir žuvies terminį apdorojimą, nuplaukite daržoves ir vaisius.
4. Pašalinkite žalią vandenį nuo vartojimo – pirmenybę teikite virtam, išpilstytam į butelius arba išvalytam per filtrus.
5. Bent kartą per dvi savaites valykite namus šlapiu būdu.

Prevencinius vaistus nuo kirmėlių reikia vartoti du kartus per metus – pavasarį ir rudenį, nusilpus imuninei sistemai. Naminiai gyvūnai taip pat turi vartoti specialius vaistus nuo kirminų.